Keliai visada buvo ryšio ir prekybos sistemos pagrindas; prekybos maršrutų kryžkelėse formavosi ir vystėsi gyvenvietės bei miestai.

Nuo 13 a. Ryga garsėjo kaip prekybos centras, o vėlesniais šimtmečiais ir kiti Latvijos miestai užmezgė ryšius su Švedija, Rusija ir Vakarų Europos šalimis.

1632 m. Latvijos teritorijoje ėmė veikti visiems gyventojams prieinama reguliari arklinio pašto tarnyba; jai 17 ir 18 a. prie didžiųjų kelių statytos smuklės ir arklinio pašto stotys.

Gerinant pašto ryšį, 19 a. Latvijos teritorijoje pradėta tiesti plentus drauge su išrastojo telegrafo, telefono ir geležinkelio linijomis.

19 a. pabaigoje arklinio pašto ryšys buvo panaikintas, bet jo poreikiams nutiestieji keliai po rekonstrukcijų tarnauja iki šiolei.

Ryšių tinklai Latvijos teritorijoje nuo 13 iki 16 a.

Dvasininkų ryšių tinklas Livonijoje

13–16 a. Livonija buvo Šiaurės Vokietijos ir Danijos misionierių bei kryžeivių sukurtų valstybėlių konfederacija Baltijos rytinėje pakrantėje. Konfederacijai priklausė dabartinė Latvijos ir Estijos teritorija. Livonija buvo susieta su popiežiumi, Šventosios Romos imperatoriumi ir Danijos karaliumi. Pirmosios organizuotosios pašto kryptys Livonijos valdžios įstaigas saistė su Roma.

Seniausią Viduramžių kurjerių organizaciją nuo 5 iki 15 a. buvo sukūrusi dvasininkija, nes Bažnyčia buvo tapusi labai centralizuota ir stengėsi palaikyti nuolatinius ryšius su savo padaliniais tolimiausiuose kraštuose. Pašto siuntomis rūpinosi vienuolynai. Įkurti Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, jie ilgainiui išplėtė savo veiklą ir kitose šalyse, įskaitant Livoniją.

Livonija 13–16 a.  Žemėlapis iš Rygos istorijos  ir laivininkystės muziejaus.

Laikotarpiai

1243 m.

Įkurta Livonijos konfederacija, įtraukus į ją ir Latvijos teritoriją.

13 a.

Pirmosios organizuotosios pašto kryptys Latvijoje, jungusios Livonijos valdžios įstaigas su Romos imperatoriumi.

Ryšių tinklai Latvijos teritorijoje nuo 13 iki 16 a.

Vokiečių ordino ryšių tinklas Livonijoje

13 a. lygiagrečiai su Hanzos ryšių sistema savąją sukūrė ir Vokiečių ordinas, kurio pasiuntiniai palaikė kontaktus tarp Ordino pagrindinės būstinės Marienburge (Alūksnėje), užkariautų teritorijų Rytprūsiuose, Livonijoje, Lietuvoje ir Romos popiežiaus. Ordino maršrutai taip pat siekė Angliją, Daniją, Norvegiją, Rusiją, Vengriją ir Romą. Laiškus ir kitus dokumentus siųsdavę tam tikri pareigūnai ir tarnautojai. Svarbiausias ryšių reikalų pareigūnas buvo vadinamasis „laiškų maršalas“.

Ordino ryšių sistemai priklausė ir Livonija. Livonijos „laiškų maršalas“ gyveno Cėsių pilyje. 16 a. pradžioje Ordino magistro laiškas iš Rygos Mėmelį (Klaipėdą) pasiekdavęs per keturias dienas, o vyskupo laiškas iš Rūjienos į Revelį (Taliną) nueidavęs per septynias dienas. Yra žinoma, kad 15 a. laiško siuntimas iš Rygos į Mėmelį (Klaipėdą) kainavęs 4 markes, į Revelį (Taliną) – 1 markę, į Kuoknesę – 2 markes. (Viena markė buvo lygi 0,8262 g sidabro.)

Viduramžių pasiuntinys. Archive Collection / Alamy Stock Photo.

Laikotarpis

13 a.

Ėmė veikti Vokiečių ordino ryšių tinklas.

Ryšių tinklai Latvijos teritorijoje nuo 13 iki 16 a.

Hanzos sąjungos ryšių tinklas Livonijoje

Plečiantis prekybai, lėtas ir ne visur prieinamas vienuolynų pasiuntinių tinklas nebeįstengė patenkinti didėjančių poreikių. Prekeivių susivienijimams ir amatininnkų cechams reikėjo naujos ryšių sistemos.

Plati ir stabili pasiuntinių tarnyba su centru Liubeke buvo įkurta Hanzos sąjungai. Jai priklausė Baltijos ir Šiaurės jūrų baseino pirkliai ir miestai, susijungę prekybai ir susisiekimui koordinuoti. Hanzos ryšių keliai išraižė beveik visą Europą – nuo Rygos iki Amsterdamo ir Antverpeno. Siuntinius gabendavo estafetės principu, kurjeriai vykdavę reguliariai ir tiksliai. Hanzos pasiuntinių teises ir pareigas reglamentavo atskiras 1580 m. išleistas įstatymas. Jis nustatė ir pasiuntinių darbo algas bei maršrutus. Pavyzdžiui, į Rygą Breslau (Vroclavo) pasiuntiniai vykdavę iš Niurnbergo, Leipcigo, Dancigo (Gdansko). Nors Hanzos pasiuntiniai aptarnavo daugiausia gildijas bei cechus, ilgainiui teisę naudotis jų paslaugomis gavo palyginti platūs gyventojų sluoksniai.

Hanzos prekybiniai keliai 13–15 a. Žemėlapis iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus.

Laikotarpis

13–16 a.

Hanzos sąjunga, kuriai priklausė ir Ryga, tarpusavio ryšiams išplėsti ir pagreitinti sukūrė pasiuntinių tarnybą.

1580 m.

Hanzos miestų sąjunga išleido pirmąsias žinomas taisykles, apibrėžiančias pasiuntinių darbą ir algas. Taisyklės galiojo ir Latvijos teritorijoje.

17 a. – pirmosios reguliarios pašto linijos

Pirmuoju pašto organizacijos požymiu Europoje galima laikyti pašto tarifų įvedimą.

Šis terminas pasirodė 16 a. pabaigoje Prancūzijoje: 1576 m. karalius Henrikas III (1551–1589) išleido potvarkį, kad už laiškų ir kitų siuntų pervežimą reikia mokėti nustatytą mokestį. Po Švedijos–ATR karo (1600–1629) 1629 m. Altmarko paliaubų sutartimi Vidžemė atiteko Švedijai. Nuo 1611 iki 1632 m. buvo sukurtos pirmosios pašto ryšių trasos, sujungusios Stokholmą su kitomis Europos šalimis ir su užkariautomis Baltijos provincijomis.

Latvijos teritorijoje pagrindiniu ryšio mazgu buvo pasirinkta Ryga, kurioje 1625 m. atidaryta pašto kontora ir paskirtas pirmasis pašto viršininkas – Jokūbas Bekeris.

Ryšių ir transporto poreikiams švedų valdymo pradžioje Vidžemėje buvo įvesta pastotininko prievolė – valstiečiai buvo įpareigoti savo ratais ir arkliu nemokamai atlikti transporto funkcijas.

Aktyvią veiklą panaikinant pastotininko prievolę ir užtikrinant karališkojo pašto judėjimą Vidžemėje 1630 m. išvystė generalgubernatorius Juhanas Šitė (Johan Skytte), išleidęs potvarkį, kuriuo panaikinama pastotininkystė ir įsakoma prie pagrindinių kelių kas trys mylios įrengti smukles su užvažiuojamais nakvynės namais ir arklidėmis. Naujoji ryšių sistema buvo numatyta daugiausia Švedijos karaliaus ir vyriausybės korespondencijai gabenti.

1632 m. Rygos centrinės ryšių kontoros direktorius, arba pašto viršininkas, Jokūbas Bekeris savo lėšomis ėmė kurti plačiajai visuomenei prieinamą reguliarią pašto sistemą su centru Rygoje. Šis pašto kelias leido palaikyti ryšį tarp Vidžemės ir Trisdešimtmečio karo (1618–1648) metu Švedijos užimtų Vokietijos teritorijų.

Laikotarpiai

1629 m.

Vidžemė patenka į Švedijos valstybės sudėtį.

1632 m. Prasidėjo reguliarus, plačiajai visuomenei prieinamas pašto pervežimas Rygoje, įkūrus pašto tarnybą su pašto stotimis ir specialiuoju transportu.

17 a. – pirmosios reguliarios pašto linijos

Arklinio pašto maršrutams buvo sudaryta tarptautinių pašto ryšių trijų linijų schema; šiaurėje linijos Rygą jungė su Reveliu (Talinu), vakaruose – su Amsterdamu, pietuose – su Venecija.

1-oji pašto linija

Pirmoji pašto linija ėjo per Kuršą į Mėmelį (Klaipėdą), toliau Baltijos pietine pakrante iki Karaliaučiaus, Dancigo (Gdansko), dar toliau į Hamburgą, tada suko į pietus ir per Liuneburgą siekė Magdeburgą. Iš ten paštininkai turėjo leistis šiaurės kryptimi į Bremeną, iš kurio kelias toliau vedė į Kopenhagą ir Amsterdamą.

2-oji pašto linija

Antroji pašto linija ėjo nuo Rygos pro Straupę, nuo kurios šakojosi į Cėsis, Valmierą ir toliau į Dorpatą (Tartu), o iš ten dar į Pernu ir Revelį.

3-oji pašto linija

Trečioji pašto linija iki Dancigo (Gdansko) buvo sujungta su pirmąja, toliau ji smarkiai suko į pietus ir per Torunę siekė Varšuvą. Tolesnis kelias tęsėsi vakarų kryptimi iki Berlyno, kur šakojosi keliomis kryptimis, kurių galutiniai tikslai buvo:

• pietvakariuose – per Veimarą iki Kelno į Paryžių;
• pietryčiuose – iki Breslau;
• pietuose – įvairiomis kryptimis per Pietų Vokietijos žemes iki Vienos ir Venecijos.

Pašto linija buvo skirta daugiausia prekeivių poreikiams, bet ja naudodavosi ir vyriausybės kurjeriai, o už atitinkamą mokestį – platesni gyventojų sluoksniai.

Europos 1573 m. žemėlapis iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus.

Laikotarpis

17 a.
Rygoje buvo sudaryti tarptautinių pašto ryšių trijų linijų maršrutai.

Reguliarių Švedijos pašto ryšių su Rusija sukūrimas 17 a.

Švedija buvo suinteresuota turėti reguliarius pašto ryšius ir su Rusija.

17 a. viduryje Rusijoje, ypač Maskvoje, gyveno nemažai švedų, kurie ten buvo įkūrę savo prekybos rūmus. Dalis prekybos atstovų vykdė ir pasiuntinių funkcijas. Tačiau šie ryšiai buvo nereguliarūs, nesaugūs ir lėti.

Vienas pirmųjų, kas ėmėsi kurti reguliarų pašto ryšį su Rusija, buvo Švedijos įgaliotasis komercijos agentas Maskvoje Johanas de Rodesas. 1653 m. jis pasiūlė sukurti reguliarią pašto liniją iš Rygos, kuri priklausė Švedų Vidžemei, per Narvą į Naugardą ir iš jo į Maskvą, skaičiuojant, kad šiai linijai išlaikyti reikėtų 50 talerių per metus.

1661 m. Rusijos-Švedijos Kardiso taikos sutarties 17 straipsnis skelbė: „Abiejų šalių teritorijoje kurjeriams, vežantiems valdytojų, generolų ir gubernatorių laiškus, leidžiama laisvai keliauti reikiama kryptimi ir griežtai draudžiama atimti ir skaityti jų vežamus laiškus“.

Pirmoji pašto siunta iš Maskvos į Rygą per Tverę, Naugardą ir Pskovą buvo išsiųsta 1668 m. rugsėjo 17 d. Vyriausybės korespondencija būdavo gabenama nemokamai, o privatiems asmenims buvo nustatytas mokestis: laiško siuntimas iš Maskvos į Rygą kainavo 8 kapeikas, iš Naugardo į Rygą – 4 kapeikas, iš Pskovo – 6 kapeikas. Palankiomis oro sąlygomis pašto siuntos iš Maskos į Rygą keliavo 10 dienų, o per pavasario polaidžius jos gabentos dukart ilgiau. Šiais laikais atstumas nuo Maskvos iki Rygos automobiliu įveikiamas per 20 valandų.

• Tverė
• Naugardas
• Pskovas
• Ryga

Europa 1810 m. Žemėlapis iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus.

Laikotarpis

1668 m.

Išsiųsta pirmoji pašto siunta iš Maskvos į Rygą.

Pašto keliai per Kuršą 17 a.

Švedų paštui normaliai funkcionuoti gyvybiškai svarbus buvo maršrutas į Vakarų Europą per Kuršo kunigaikštystę, nepriklausiusią Švedijos valdoms Latvijoje. Reguliarus pašto maršrutas ten atsirado 1632 m., kai pašto viršininkas Jokūbas Bekeris Jelgavoje, Duobelėje, Blydenėje, Salduje, Skrundoje, Durbėje, Liepojoje ir Lietuvos Palangoje įrengė pašto arklių keitimo punktus, per kuriuos buvo galima pasiekti Mėmelį (Klaipėdą) ir Karaliaučių.

Savos pašto organizacijos Kuršo kunigaikštystė tąsyk dar neturėjo, todėl ir kunigaikštis, ir pirkliai mielai naudojosi Bekerio kurjerių paslaugomis, atsilygindami jiems drabužiais ir pinigais. Leidimą prekeiviams ir švedų paštui vykti per kunigaikštystę teisiškai fiksavo atitinkami straipsniai Švedijos-Kuršo 1647 m. neutraliteto sutartyje ir 1660 m. Olivos taikos sutartyje. 1668 metais Švedijos vyriausybė su Kuršo kunigaikščiu Jokūbu (1610–1682) sudarė specialią sutartį.

1685 m. kunigaikštis Fridrichas Kazimieras Kurše įsteigė savą pašto organizaciją, ir per Kuršą keliaujantis užsieno paštas tapo nepageidaujamu konkurentu. Greiti ir tikslūs ryšiai su Vakarų Europa pirkliams buvo labai svarbūs, todėl laiškus jie vis dažniau ėmė siųsti Kuršo paštu. Dažnėjo švedų kurjerių skundai dėl sumušimų ir apiplėšimų. Iki pat 18 a. pradžios Kurše veikė ir kunigaikštystės, ir Švedijos vyriausybės paštas. Kadangi Kuršo kunigaikštystė Švedijai nepriklausė, švedams buvo būtina sudaryti atskirą sutarį su Kuršo kunigaikščiu.

• Ryga
• Jelgava
• Duobelė
• Blydenė
• Saldus
• Durbė
• Liepoja
• Palanga
• Klaipėda
• Karaliaučius

Europa 1795 m. Žemėlapis iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus.

Laikotarpis

1685 m.

Kuršo kunigaikštis Fridrichas Kazimieras įsteigė savo paštą. Iki 18 a. pradžios Kuršo teritorijoje toliau darbavosi Kuršo kunigaikštystės ir Švedijos vyriausybės pašto organizacijos.

Pašto ryšiai Latvijos teritorijoje 18 ir 19 amžiuje

Po Šiaurės karo (1700–1721) Vidžemė ir visa Estija pateko į Rusijos imperijos sudėtį, teisiškai tai buvo patvirtinta 1721 m. Ništato taikos sutartimi.

Jau 1710 m. lapkričio 25 d. buvo išleistas Vidžemės (Lifliandijos) generalgubernatoriaus įsakymas įrengti prie pagrindinių magistralių „kazokų pašto stotis“. Ši ryšių struktūra buvo skirta daugiausia Rusijos vyriausybės ir kariuomenės reikmėms, ryšiai tapo reguliaresni ir įgavo tarptautinį pobūdį.

Kazokas – tam tikro karinio luomo atstovas Rusijoje nuo 18 a. iki 1920 m., kuriam reikėjo tarnauti ypatingose kariuomenės dalyse ir kuris yra gimęs viename iš Rusijos pakraščių (pavyzdžiui, Dono, Kubanės, Orenburgo kraštų).

1711 m. pradžioje Rusijos vyriausybė sudarė oficialią sutartį su kunigaikščiu Fridrichu Vilhelmu dėl pašto pervežimo per Kuršo teritoriją.

1712 m. rugsėjo 12 d. Rusijos Senatas išleido potvarkį „paštą iš Maskvos siųsti į Sankt Peterburgą, toliau į Narvą, o iš ten į Rygą“. Į Vidžemę buvo atsiųstas pareigūnas, turėjęs prižiūrėti, kaip įrengiamos pašto stotys Rygos-Valmieros-Dorpato kelyje ir kad kiekvienoje iš jų visada būtų važiavimui paruoštų 20 arklių.

Pašto organizacijos vadovybė ir valdymas tapo tiesiogiai pavaldus Rusijos centrinėms įstaigoms, o vietinės riterystės kompetencijai liko pašto tinklo materialiosios bazės priežiūra, t. y. kelių tiesimas, pašto stočių statymas ir išlaikymas, stočių aprūpinimas arkliais ir tarnautojais. Vidžemės gubernijos aukščiausioji pašto valdymo instancija 18 ir 19 a. buvo Gubernijos pašto kontora Rygoje, kurios veiklą savo ruožtu koordinavo ir reglamentavo Rusijos valdžios įstaigos.

Laikotarpiai

1710 m.

Rusijos kariuomenė, vadovaujama Petro I, užėmė Rygą, ir Vidžemė (de facto) tapo Rusijos imperijos dalimi.

1711 m.

Pradideda reguliarus, plačiajai publikai prieinamas pašto susisiekimas Rygoje, sukūrus pašto tarnybą su pašto stotimis ir specialiuoju transportu.

Vidžemės (Lifliandijos) gubernijos reikšmės pašto maršrutai

Europos žemėlapis, 18 a. Žemėlapis iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus.

Kelias Ryga–Dorpatas–Sankt Peterburgas

Šis maršrutas tuomet buvo viena iš svarbiausių Rusijos imperijos jungčių su Vakarų Europa. Maršruto Vidžemės dalyje išliko dar 17 a. suformuotas pašto stočių tinklas. 1712 metais čia jau veikė 15 arklinio pašto stočių, iš jų Latvijos pusėje – Adažiuose, Ilkenėje, Englartėje (Raganoje), Straupėje, Lenčiuose, Valmieroje, Gulbėrėje.

Pašto stočių tinklas prie Rygos–Sankt Peterburgo kelio nesikeitė visą 18 a. ir dar 19 a. pirmojoje pusėje.

Kelias Ryga–Pernu

Po Didžiojo Šiaurės karo niokojimų ši pašto magistralė atgaivinta 1713 m. Nuo 1713 iki 1719 m. prie Rygos–Pernu kelio, tąsyk ėjusio pačiu pajūriu, buvo įrengtos devynios pašto stotys: prie perkėlos per Gaują netoli nuo Carnikavos, Saulkrastuose, Liepupėje, Kirbižiuose, Salacgryvoje, Treimaniuose, Hėdemėstėje, Tahkuranoje ir Pernu.

Kadangi kelias pajūriu buvo labai smėlėtas, jo nuolatinė priežiūra, kad visada būtų tinkamas eismui, reikalavo iš vietinių dvarininkų ir valstiečių daug pastangų.

1793 m. Baltijos generalgubernatorius kunigaikštis Nikolajus Repninas (Николай Репнин) išleido įsakymą tiesti naują kelią atokiau nuo jūros kranto. Trasos ilgis buvo 228 varstai, ji buvo 102 varstais ilgesnė nei senoji pajūrio trasa. Užtat nuo naujojo pašto kelio buvo lengviau formuoti aplinkinių parapijų pašto tinklą.

Nuo Rygos iki Pernu arklinio pašto transportas išliko ilgiausiai – iki pat 20 a. pradžios. Paskutiniaisiais kelio naudojimo dešimtmečiais jį pertvarkė į vietinės reikšmės pašto kelią.

Dauguvos pašto kelias

Kelias ėjo dešiniąja upės pakrante iš Rygos į pietus. Vietinės reikšmės pašto ryšiai čia atsirado jau tuoj po Šiaurės karo, tačiau valstybinės reikšmės pašto magistrale jis tapo tik 18 a. pabaigoje, suformavus Baltarusijos provincijas po jų prijungimo prie Rusijos imperijos.

Kelio reikėjo tam, kad Daugpilį lengviau pasiektų ir iš Sankt Peterburgo siunčiami laiškai; iki tol paštą iš Rygos į Daugpilį, esantį už 213 mylių, siųsdavo 720 mylių ilgumo aplinkkeliu per Pskovą.

Prie Dauguvos kelio Vidžemės gubernijos paribyje, t. y., nuo Rygos iki Krustpilio, buvo įrengtos 5 pašto stotys:

• 14,5 varstai nuo Rygos – Salaspilyje;
• už 20,75 varstų – Uogrėje;
• dar už 24,75 varstų – Jumpravmuižoje;
• toliau už 17 varstų – Skryveriuose;
• 19,75 varstų už jų – Kuoknesės pašto stotis.

Baltijos generalgubernatoriaus grafo Georgo fon Brauno (Georg von Browne) 1786 m. liepos 23 d. įsakymu kiekvienoje pašto stotyje prie Dauguvos kelio reikėjo laikyti ne mažiau kaip 18 arklių, o 19 a. viduryje jų padaugėjo iki 20–25.

Dauguvos pašto kelias buvo pirmoji Vidžemės valstybinės svarbos magistralė, kurioje arklinį paštą 19 a. antrojoje pusėje pakeitė geležinkelis.

Pašto transportas iš Rygos per Kuršą į Vakarų Europos šalis

Vidžemės ir Rygos pašto ryšiai gerokai suintensyvėjo 18 a. trečiąjį dešimtmetį, kai Rusija pasirašė keletą tarptautinių pašto konvencijų su Vakarų Europos šalimis.

Pašto ryšiams suintensyvinti reikėjo patobulinti ir modernizuoti taip pat sausumos kelių tinklą.

1829 m., susitarus su Lenkija, Rusijos vyriausybė nusprendė tiesti plentą nuo Sankt Peterburgo į Varšuvą. Pagal projektą svarbiausias užsienio pašto srautas turėjo vykti Rygos-Jelgavos-Tauragės plentu. Tiesimo darbai buvo baigti 1836 metais.

Iš pradžių siunta negalėjo būti sunkesnė nei 40 svarų, bet 1839 metais svorio apribojimai buvo panaikinti.

Laikotarpis

1714 m.

Rusijos Senatas išleido potvarkį, kurio pagrindu pradėta reguliari vieša (visiems gyventojams prieinama) pašto veikla Rygos–Valkos–Dorpato–Narvos–Sankt Peterburgo maršrutu. Šis maršrutas (su tęsiniu Ryga–Klaipėda) tapo Rusijos imperijos sostinės Peterburgo pagrindine susisiekimo su užsieniu trasa.

Plentų tiesimas pašto poreikiams 19 a.

19 a. antrojoje pusėje Vidžemėje esantis kelių tinklas nebetenkino nei vietinės dvarininkijos, nei Rusijos poreikių. Kad pagerėtų ryšių ir transporto sistema ir būtų pradėti tiesti plentai, įskaitant ir Latvijos teritoriją, 1833 m. Rusijos vyriausybė išleido įstatymų rinkinį „Aukščiausiai patvirtinti kelių tiesimo ir jų priežiūros šalyje pagrindiniai įstatymai“.

Kuršas ir Vidžemė 1890 m. Žemėlapis iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus.

Didesnės žinomos plentų atkarpos, nutiestos per 19 amžiaus ketvirtąjį–šeštąjį dešimtmečius:

• Karsavos–Rėzeknės–Daugpilio–Egipto (prie Kauno gubernijos ribos) pašto stočių atkarpa Sankt Peterburgo–Kauno–Varšuvos maršrute Vitebsko ir Kuršo gubernijų ribose.

• Rygos–Englartės (Raganos) posms Sankt Peterburgo–Rygos–Tauragės maršrute Vidžemės gubernijos ribose.

• Rygos–Jelgavos atkarpa Sankt Peterburgo–Rīgas–Tauragės maršrute Vidžemės ir Kuršo gubernijų ribose.

• Jelgavos–Elejos atkarpa Sankt Peterburgo–Rygos–Tauragės maršrute Kuršo gubernijos ribose.

• Jelgavos plentas Jelgavos–Liepojos pašto kelio pradžioje Kuršo gubernijoje.

• Liepojos plentas Jelgavos–Liepojos pašto kelio gale Kuršo gubernijoje.

• Inčiukalnio–Latvijos-Estijos sienos ruožas Pskovo plente Vidžemės gubernijos ribose.

Laikotarpis

1833 m.

Rusijos vyriausybės įstatymu pradėti projektuoti ir tiesti plentai Latvijos teritorijoje.

Varstastulpiai

Įvairūs senieji akmeniniai varstus ženklinantys stulpai (1 rusiškas varstas – 1066,80 m) iki šios yra išlikę Vidžemės pakelėse, tačiau seniausias atstumo ženklas yra Bestės mylių akmuo. Jis pastatytas 1686 metais, kai Vidžemė priklausė Švedijai, o pavadintas netoliese esančios Bestės karčemos vardu, kuri dabar vadinama „Obelytėmis” (lat. „Ābelītes“). Mylių ženklinis akmuo yra Kuocenų valsčiuje Rygos–Valmieros plento kairėje, maždaug 300 m prieš posūkį į Kuocenus.

1799 m. carinė valdžia Vidžemės, Žiemgalos ir Kuršo gubernijose atstumui ženklinti tarp miestų ir kitų svarbių objektų liepė vietinei valdžiai pagaminti ir kas 1500 žingsnių pastatyti baltai-raudonai margintus varstastulpius.

1818 m. Vidžemėje vietoje medinių varstastulpių buvo pastatyti akmeniniai su kubo formos viršūne. Tokie varstastulpiai tarnavo ilgiau ir tik 20 a. pradžioje ėmė pamažu nykti, nors pavieniai Vidžemėje išliko iki mūsų laikų.

Menininko Johano Kristofo Brocės (1742–1823) varstų stulpo eskizas, 1799 ir 1818 m.

Bestės mylių akmuo.

Varstastulpis prie autokelio Valmiera–Rūjiena.

Atnaujintas varstastulpis Straupėje.

Laikotarpiai

1686 m.

Seniausias švediškas mylių ženklinis akmuo Latvijos teritorijoje.

18 a. pabaiga

Pastatyti pirmieji varstastulpiai palei pašto kelius.

Smuklės ir pašto stotys, jų tolygus išnykimas 19 a. pabaigoje

Seniausias žinomas rašytinis liudijimas apie smuklę, arba karčemą, Vidžemėje yra iš 1261 m. balandžio 23 d. lotyniškai rašyto dokumento, kuriame sakoma, jog prie Ruopažų tilto nusiaubtąjį namą rygiečiai turį atnaujinti savo lėšomis ir jokiu būdu jame nesą galima prekiauti gėrimais.

Sėkmingam arklinio pašto funkcionavimui reikėjo tam tikro ūkinio pagrindo – pastatų ir inventoriaus, todėl pirmieji pastatai, skirti arklinio pašto poreikiams Latvijos teritorijoje, buvo dvarų smuklės.

18 a. pradžioje, prijungus Vidžemę prie Rusijos imperijos, carinė valdžia  rūpinosi įrengti pašto stotis prie Sankt Peterburgo–Dorpato (Tartu)–Rygos magistralės, nes ši jungė šalies sostinę su Vidžemės gubernijos centru. Vėliau pašto stotys buvo statomos ir prie kitų pašto kelių.

Pašto stotys atliko pašto paslaugų, arklių keitimo ir karines funkcijas.

18 a.ketvirtąjį dešimtmetį pašto stotį sudarė keli funkcionalūs pastatai. Be pagrindinio namo, kompleksui priklausė arklidė, ratinė, klėtis, kareivinė (apsaugos kareiviams), rūsys. Visi pastatai buvo mediniai, kartais su mūriniais pamatais.

Pašto stotyje paprastai būdavo nuo 20 iki 80 arklių.

18 a. pabaigoje Vidžemėje pradėtos statyti mūrinės pašto stotys. 1860 m. atidaryta pirmasis Latvijos teritorijoje geležinkelio ruožas.

Rytupė–Daugpilis, Sankt Pēterburgo–Varšuvos geležinkelio magistralės atkarpa, kurią panaudojo ir pašto siuntoms.

1881 m. – Rygoje pradėtos tiesti pirmosios telefono linijos. Plečiantis naujosioms ryšių priemonėms, arklinis paštas pamažu nunyko.

Šiais laikais daugelis buvusių karčemų ir pašto stočių pastatų yra sugriuvę ar pamažu nyksta, tačiau esama ir tokių, kurie atnaujinti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams, pavyzdžiui, Straupėje, Maltoje, Maduonoje ir kitur. Lielstraupės arklinio pašto stotis yra valstybinės reikšmės architektūros paminklas. Straupės arklinis paštas šiandien garsėja kaimo gėrybių turgeliu, vykstančiu kiekvieno mėnesio pirmąjį ir trečiąjį sekmadienį. Nuotrauka iš Gunto Abuoltinio-Abuolinio asmeninio archyvo.

Laikotarpiai

18 a.–19 a. vidurys

Arklinio pašto stočių statymas Latvijos teritorijoje.

19 a. pabaiga

Arklinio pašto nykimo pradžia.

Senosios smuklės ir pašto stotys šiais laikais

Vidžemėje, palyginti su likusia Latvijos teritorija, 18 ir 19 a. buvo labiausiai išvystytas pašto kelių tinklas, todėl joje yra daug iki šiol išlikusių buvusių smuklių ir pašto stočių pastatų.

Kurše pašto kelių būta kur kas mažiau, todėl ten šių istorinių pastatų yra mažiau išlikę ir jie mažiau tyrinėti. Latvijos Nacionalinės enciklopedijos duomenimis, Kuršo teritorijoje 1850 m. būta devynių pašto stočių – Jelgavos, Duobelės, Upės, Saldaus, Skrundos, Diždruogos, Tadaikių, Bartos ir Rucavos. Buvusių smuklių ir arklinių stočių pastatai  Latvijoje vis dar registruojami ir tyrinėjami. Latgaloje ryškiausi pavyzdžiai, kaip galima šiuos pastatus atnaujinti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams, yra Maltos ir Kraslavos arklinio pašto stotys.

Ryga–Valmiera–Rūjiena–Pernu

1. Buvusi Juglos tilto smuklės vieta, 2024 m.

2. Buvusi Raganos smuklė, 2024 m.

3. Buvusios Straupės arklinio pašto stoties pastatas, 2024 m.

4. Buvusi Plačo smuklė, 2024 m.

5. Buvusi Vėjkuogo smuklė, 2024 m.

6. Buvusi Zvirgzdo smuklė, 2024 m.

7. Buvusi Bestės (Abelytės) smuklė, 2024 m.

8. Buvusi Rencenų arklinio pašto stotis, 2024 m.

9. Buvus Rūjienos arklinio pašto stotis, 2024 m.

Ryga–Apė–Pskovas )Vidžemės plentas)

10. Buvusios Veselavos arklinio pašto stoties pastatas, 2024 m.

11. Bijušā Bērzkroga ēka, 2024. g. Buvusios Berzkruogo smuklės pastatas, 2024 m. Former Berzkrogs Tavern building, 2024.

12. Buvusios Lyzėskuogo smuklės pastatas, 2024 m.

13. Buvusios Lūšių smuklės pastatas, 2024 m.

Pliavinios–Maduona–Maduona–Gulbenė–Alūksnė

14. Buvusios Naujosios smuklės (Kalsnavos valsčius) pastatas, 2024.  

15.  Buvusios Smecenės smuklės pastatas, 2024 m.

16. Buvusios Maduonos Leiverkuogo smuklės pastatas, 2024 m.

17. Buvusios Cesvainės, arba Šliakos, smuklės pastatas, 2024 m.

18. Buvusios Krauklių dvaro Buntės smuklės pastatas, 2024 m.

19. Buvusios Zeltinių smuklės pastatas, 2024 m.

20. Buvusios Dzenių smuklės pastatas, 2024 m.

21. Buvusios Šloskruogo smuklės pastatas, 2024 m.

Daugpilis–Pskovas

22. Buvusios Kraslavos arklinio pašto stoties pastatas, 2024 m.

23.  Buvusios Maltos (Borovajos) arklinio pašto stoties pastatas, 2024 m.

Ryga–Jelgava–Eleja

24.  Uolainės arklinio pašto stoties pastatas, 2024 m.

25. Buvusios Berzų smuklės pastatas, 2024 m.