Viešojo transporto stotelės ir paviljonai 20 a. Latvijoje

Kadras iš Rygos kino studijos vaidybinio filmo Dovana vienišai moteriai (režisierius Erikas Lacis (Ēriks Lācis)), 1973. Šaltinis: Latvijos nacionalinis archyvas.

Pervežimai autobusais Latvijoje prasidėjo 20 a. pradžioje, ir stotelių formos bei jų sprendiniai tuo metu buvo labai paprasti.

Didžiausias dėmesys į autobusų stotelių patogumą imtas kreipti 20 a. septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį. Šiam laikotarpiui būdinga didžiausia autobusų stotelių ir paviljonų architektoninė įvairovė.

Bet nuo 20 a. devintojo dešimtmečio pradžios rūpinimasis autobusų stotelių patogumu tolydžio mažėjo, daug paviljonų buvo nusiaubta ar nugriauta, rekonstruojant kelius. Stotelių įranga darėsi vis paprastesnė.

Šioje parodoje mes siūlome apžvelgti kelių istorijos puslapius, susipažinti su architektais ir gamtovaizdžio kūrėjais, dirbusiais Latvijoje 20 a., bei sužinoti, kur šiandien dar galima pamatyti 20-ame amžiuje sukurtus stotelių paviljonus.

Architektūros stiliai Latvijoje 20 a.[1]

---

[1] Pagal Krastiņš, J. Arhitektūras stili Latvijā. Rankraštis.

20 a. pradžia – iki Pirmojo pasaulinio karo 1914 m.

• Eklektizmas (19 a. antroji pusė – Pirmasis pasaulinis karas). Pastatų meninei apdailai naudotos visos iki tol istorijoje žinomų stilių formalios išraiškos priemonės, parinkus jas pagal pastato reikšmę, vietą ar kitas sąlygas. Paėmus pagrindu tik kokio vieno istorinio  stiliaus formas, rasdavosi įvairūs eklektizmo neostiliai – neogotika, neorenesansas, neobarokas ir pan. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Biržos komercinės mokyklos, dabar Latvijos meno akademijos pastatas. 1902–1905 m. V. Bokslafas.
• Jugendo stilius (19 a. dešimtasis dešimtmetis – Pirmasis pasaulinis karas). Stiliui būdinga originali, savita ir meniškai išraiški pastato fasado apdaila, sykiu ir funkcionaliai patogus patalpų išdėstymas, atitinkamų statybinių medžiagų ir konstrukcinių metodų panaudojimas, visu tuo sukuriant pastato dydį ir meninį vaizdą. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Nuomos namai Elizabetės g. 10b. 1903 m. M. Eizenšteinas.

Tarpukaris (apie 1920–1940)

• Istorizmas – ankstesniųjų stilių pavyzdžiai laiko kontekste. Tipiškas pavyzdys: kino teatras Splendid Palace Rygoje, Elizabetės g. 61. 1923. F. Skujinis (Skujiņš).
• Art Deco buvo savotiškas jugendo stiliaus atspindys. Būdingi į pusapvalias ar kitokias geometrines figūras įkomponuoti, kampuoti ir egzaltuoti, bet palyginti santūrūs papuošimai pastatų fasažų ar interjero apdailoje, taip pat aptakios formos. Tipiškas pavyzdys: buvusi telefono centrinė Rygoje, Krišjania Barono g. 69. 1928. D. Zarinis (Zariņš).
• Funkcionalizmas, arba modernizmas visiškai atsisakė ornamentinės puošybos, tai „švarių” plokštumų ir apimčių menas. Šio stiliaus pastatai išsiskiria pabrėžtina kubine statinio forma, plokščiais stogais, horizontaliomis langų juostomis ir plačiu įstiklinimu, dažniausiai kontrastuojančiu su vyraujančia kompozicijos horizontale. Tipiškas pavyzdys: Tėrvetė. Sanatorija. 1930–1934. A. Klinklavas ir A. Kalninis (Kalniņš).
• Neoeklektizms –drauge su funkcionalizmu klasikinių formų architektūra įgijo apibendrintai monumentalią ir sunkiasvorę išraišką. Tai buvo sąmoningas klasikinių formų, kaip amžinų ir neišnykstančių meno vertybių, pasirinkimas, sprendžiant architektonikos užduotis. Tipiškas pavyzdys: Kemeriai. Viešbutis Emilio Darzinio g. 28. 1933–1935. E. Laubė.

Po Antrojo pasaulinio karo – 1991 m.

• Socialistinis realizmas (20 a. penktasis ir šeštasis dešimtmečiai), arba Stalino laikų architektūra. Tarybų Sąjungoje ir jos satelitinėse šalyse buvo itin būdingas neoeklektizmo tęsinys. Tai atsispindėjo daugelio administracinių ir kitų visuomeninių pastatų architektūroje. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Latvijos mokslų akademija Akademijos aikštėje 1. 1953–1957. O. Tīlmanis, K. Plūksnė, V. Apsytis (Apsītis) ir kt.
• Modernizmas po Antrojo pasaulinio karo (20 a. šeštasis-devintasis dešimtmečiai) buvo prieškario funkcionalizmo, arba moderniojo sąjūdžio, tolesnė tąsa. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas gyvenamųjų namų statybai pagal tiražuotus tipinius projektus. Plito įvairi stilistika – naujasis brutalizmas, regioninė architektūra ir kt. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Dailės teatrias Bryvybos g. 75. 1966–1976. M. Stania (Staņa), I. Jakobsonas, H. Kanderis (Kanders) ir kt.
• Postmodernizmas (20. gs. devintasis dešimtmetis–20 a. pabaiga) sprendė tiek architektūros meninės kokybės ir emocionalumo išraišką, tiek vietinių tradicijų tąsą, tiek ir aplinkos bei laiko konteksto problemas, nes visuomenės estetinius poreikius nebetenkino modernizmo paprastų stačiakampių formų variacijos ir dėžučių tipo statiniai. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Valdemaro centras Krišjaio Valdemaro g. 21. 1997–1999. V. Sarma, G. Grikmanė, J. Nordė ir G. Jatniekas.

Po 1991 m. – 20 a. pabaiga (ir iki šių laikų)

Šiuolaikinia stiliai, kitur pasaulyje naudoti dar nuo 20 a. vidurio, į Latviją atėjo po Tarybų Sąjungos griūties. Atsirado didelė stilių ir stilistinių krypčių įvairovė, iš jų svarbesnieji:

• High-Tech naudoja tik naujausias statybos ir apdailos medžiagas – specialų stiklą, metalą, plastikatus ir kt., sumontuojant jas pastatuose labai tikslios mechanizuotos technologijos būdu. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Latvijas banko Rygos filialo pastatas Bezdelygų g. 3. 1998–2002. A. Kronbergas, I. Karklinia (Kārkliņa), V. Uzoras ir M. Karklinis (Kārkliņš).
• Dekonstruktyvizmas, kai statinio išorė panaši į suverstas jo  erdvines struktūrines dalis ar elementus. Tipiškas pavyzdys: Ryga. Administracinis pastatas Kronvaldo bulvāre 1. 2000. M. Malachovskis (Malahovskis).
• Šiuolaikinis minimalizmas – meniškas metodas, taip pat architektūros kūrinys, vizualiai iš esmės nesiskiriantis nuo septintojo dešimtmečio modernizmo pavyzdžių. Skiriasi tik aukštesnė panaudotų medžiagų ir apdailos kokybė. Tipiškas pavyzdys:  Ryga. Banko pastatas Balasto pylime (dambī) 1a. 2001–2004. V. Valgumas, U. Bėrzinis (Bērziņš), A. Zlaugotnis ir I. Bėrzinia (Bērziņa).
• Parametrinė architektūra – inovatyvios kompiuterinės programos tapo formų kūrimo sudėtine intelektualia dalimi. Sudėtingiausių formų sukurti architektūros elementai – visaip išlenkti ar įlenkti fasado paviršiai, apdailos ar konstrukcinės detalės. Stilius dažniausiai naudojamas jau 21 amžiuje. Tipiškas pavyzdys:  Ryga. Prekybos centras Rīga Plaza Mūkusalos g. 71. 2002–2009. A. Kronbergas, D. Graverė, V. Uzoras ir B. Bula.

Tarpmiestinis susisiekimas autobusais Latvijoje

Pirmosios keturios tarpmiestinio autobusų eismo linijos buvo sukurtos 1923 metais, kai jau buvo įkurta Latvijos valstybė. Iš pradžių veikė tik privačių verslininkų palaikomos linijos, vėliau paslaugas ėmė siūlyti ir valstybinės įmonės – Susisiekimo ministerijos Pašto ir telegrafo departamentas bei Vyriausioji geležinkelių valdyba.

Svarbiausia tų laikų naujovė susisiekimo srityje buvo asfaltuotas kelias – jis leido greičiau pasiekti kelionės tikslą. Pirmasis kelias Latvijoje su 1925 metais išlieta asfalto danga buvo Rygos-Jelgavos plentas.

Pirmąją susisiekimo atomobiliais liniją paštui ir keleiviams pervežti įrengė 1927 metais tarp Cėsių ir Raunos. Keletą pervežimo linijų palaikė ir savivaldybės. Autobusų susisiekimo prieinamumą labai paveikė pasaulio ekonominė krizė: linijų skaičius nuo 121 (1931 m.) sumažėjo iki 69 (1934 m.).

1939 metais Latvijoje  veikė 104 reguliarios tarpmiestinių autobusų linijos, iš kurių privatūs verslininkai turėjo 66 linijas ir 110 autobusų, Vyriausioji geležinkelių valdyba – 19 linijų ir 47 autobusus, Pašto ir telegrafo departamentas – 15 linijų ir 26 autobusus, savivaldybių žinioje buvo keturios linijos ir devyni autobusai.

Po Antrojo pasaulinio karo ankstesnė autobusų eismo infrastruktūra buvo sunaikinta. Autobusų skaičius Latvijoje nuo 370 vnt. 1939 metais nukrito iki 64 vnt. 1945 metais. Sovietinės okupacijos laikais privati nuosavybė ir verslininkystė buvo draudžiama, keleivių pervežimai, kaip ir visos kitos sritys, buvo visiškai nacionalizuoti, juos vykdė valstybinės autotransporto įmonės.

Per pirmuosius penkerius pokario metus susisiekimas palaikytas, naudojant likusius ir dar veikiančius autobusus, bet pervežtų keleivių kiekis buvo menkas. Padėtis ėmė gerėti šeštojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, kai tapo palyginti plačiai prieinami nauji Tarybų Sąjungoje pagaminti autobusai.

Sparti tarpmiestinio autobusų eismo plėtra vyko nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, bet ypač suaktyvėjo septintajame dešimtmetyje. Plėtrą skatino intensyvus Latvijos autokelių asfaltavimas ir naujų didelės talpos autobusų prieinamumas. Tarpmiestinių autobusų linijų skaičius nuo 89 (1950 m.) 1967 metais išaugo iki 535. Tada iš bet kurio Latvijos kaimo buvo galima autobusu nuvykti į rajono centrą, o iš ten – į Rygą. Daugėjo ir per metus pervežamų keleivių – 1945 m. jų buvo 0,05 mln., 1967 m. –  36,2 mln.

Kad tokiam keleivių skaičiui būtų sukurta atitinkama infrastruktūra, visoje Latvijoje  ne tik buvo statomos naujos autobusų stotys, tačiau net palyginti atkampiose vietovėse buvo planingai įrenginėjamos patogios autobusų stotelės, pastatant jose architektoniškai vertingus paviljonus, taip pat atliekant apželdinimo ir sodininkystės darbus. Jau nuo septintojo dešimtmečio pabaigos pagal autobusų linijų tankį Latvija užėmė antrą vietą visoje Tarybų Sąjungoje – Latvijos keliuose stotelės buvo įrengtos kas keturi kilometrai.

Privati autobusų eismo linija Ryga–Balduonė, 1925 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Poilsio aikštelė Sēnīte (‘grybukas’) prie Inčiukalnio autokelyje Ryga–Pskovas,  20 a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Latvijos TSR autobusų eismo linijų schema, 20 a. aštuntasis-devintasis dešimtmečiai. Žemėlapis iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

Autobusų stotelės, 1920–1940 metai

Kiek ilgai vyksta tarpmiestinis autobusų eismas, tiek ilgai laikomos ir autobusų stotelės.

20 a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Latvijos keliuose visuomeninio transporto stotelių, kaip mes jas suprantame, nebuvo, autobusas galėjo sustoti bet kur, kur tik keleivis pakeldavęs ranką. Vėliau, plečiant autobusų eismą, pradėta įrenginėti ir autobusų stoteles. Iš pradžių tik kai kur autobusų stotelėse pastatydavo ir nedideles būdeles.

Ketvirtajame dešimtmetyje gražiausiose kelio vietose atsirado pirmieji autopaviljonai, vietinių kelio organizacijų sumanyti, nubraižyti ir valstybės lėšomis pastatyti.

Autopaviljonas autobusų stotelėje, 1933 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje kelių ir prie jų esančių stotelių tvarkyba buvo už konkretų kelio ruožą atsakingų meistrų ir remontininkų žinioje. Kelių bei stotelių tvarkymas buvo nesistemiškas ir nevieningas, tačiau vietinių kelininkų entuziazmo dėka pasitakydavę atskirų gerai sutvarkytų kelkraščių, puikiai prižiūrėtų sankryžų su kelio ženklais, taip pat individualiai projektuotų ir vietinių meistrų pastatytų paviljonų autobusų stotelėse.

Pirmasis autopaviljonas kelio Tynūžiai–Grikiai 16,3 kilometre, statytas 1947 metais. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Vienas iš būdų stotelėms apiforminti populiarėjo grybo formos stoginės.

Autobusų stotelė su grybo formos stogine, 1932 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autopaviljono  „Grybukas“ (lat. „Sēnīte“) atidarymas prie Inesio ežero autokelyje Vecpiebalga–Inesiai, 1947 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

„Grybukas“ („Sēnīte“)

1945 metais Rygos–Pskovo plento ir Valmieros kelio sankryžoje buvo tik krūmai ir kadagiai, bet 1948 m. Inčiukalnio vartotojų draugijos pirmininko siūlymu krūmus iškirto ir pastatė arbatinę Krustiņš (‘kryželis’), kurios plotas buvo tik 30 kvadratinių metrų.  Arbatinės vedėjas paprašęs vietinę girininkiją padaryti medinį suolą ir pastatyti jį prie gėlių lysvės. Girininkijos darbuotojas Brūzmanis į šį prašymą pažiūrrėjęs labai rimtai ir padaręs ne tik suoliuką, bet ir mažą apskritą gybo formos pavėsinę. Kad įspūdis būtu didesnis, pavėsinės stogą jis nudažęs ryškiai raudonai, o kote peiliu išraižęs žodį „Sēnīte“ (‘grybukas’). Žaliame miško fone šis gaminys atrodė nuostabiai. Po kažkiek metų medinis „grybukas“ buvo nuardytas, bet vietos pavadinimas Sēnīte liaudyje liko.

1964 metais šalia valgyklos Krustiņš pradėta statyti naują ir modernų visuomeninio maitinimo pastatą su unikaliu kupolo formos stogu – garsųjį „Grybuką“. Statinys pavadintas Sēnīte ir atidarytas 1967 m. gruodžio 5 d. Jame buvo įsikūrusi parduotuvė, bistro ir restoranas.

Poilsio vieta Sēnīte kelių Ryga–Pskovas ir Ryga–Valmiera sankryžoje, 20 a. septintasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Automobilių aikštelė prie restorano Sēnīte Inčiukalnio–Valmieros plente, 20 a. aštuntojo dešimtmečio pabaiga. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autobusų eismo Ryga–Bauskė per Kekavą ir Iecavą grafikas nuo 1936 m. gegužės 9 iki 1936./37 m. žiemos. Išspausdintas viename lape spaustuvėje a.-S. Rota Rygoje, Blaumanio g. Nr. 38/40. Sąrašas iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

Autobusų eismo grafike 1936/37 m. žiemos sezonui nurodytos bilietų kainos iš Rygos ir Bauskės iki įvairių galinių stočių. Apie autobusų bilietų kainų dydį galima spręsti, lyginant jas su gyventojų pajamomis tais laikais. 1939 m. miestiečių vidutinės algos buvo tokios: inžinieriaus 338 latai (Ls); gydytojo 247 Ls; mokytojo 188 Ls (šaltinis: www.barikadopedija.lv). Šių profesijų atstovų šiuolaikinės algos yra 5–6 kartus didesnnės.

Maršrutinio autobuso keleiviai poilsio minutėmis kelyje Ryga–Ragana–Straupė, 1935 metai. Nuotrauka iš Turaidos muziejinio rezervato archyvo.

20 a. 3-5-asis dešimtmečiai Istorizmas Art Deco Funkcionalizmas, arba modernusis sąjūdis Neoeklektizmasa

Autobusų stotelės, 20 a. šeštasis dešimtmetis

Šeštuoju dešimtmečiu į eismo žinybą pateko vis daugiau naujų Tarybų Sąjungoje gamintų autobusų, tad kelių būklės gerinimas bei stotelių įrengimas tapo būtinybe, visa tai negalėjo būti grindžiama vien entuziazmu, kaip iki tol. Kelių ūkis – teritorinės kelių organizacijos, priklausančios Latvijos valstybiniam specializuotajam kelių ir tiltų statybos trestui Latautodormost, –  pradėjo gaminti ir stotelėse statyti medinius paviljonus. Tai vis dar vyko necentralizuotai, todėl paviljonai skyrėsi individualiais požymiais.

Tarybų valdžia aktyviai kūrė simboliais ženklintą aplinką, todėl nuo penktojo dešimtmečio pabaigos ne tik miestų skveruose ir gatvių sankryžose, bet ir prie autokelių ir jų sankryžų greta pavėsinių ar atskirai nuo jų statinėtos gipsinės ar cementinės baltai dažytos statulos – realistiškai nulipdyti žmonių (darbininkų, kolūkiečių, etnografinių mergelių, sportininkų) ir gyvūnų (pavyzdžiui, stirnų, meškiukų) skulptūros. Jos turėjo įkūnyti Stalino laikų ideologinius vaizdinius apie idealų žmogų, visuomenę ir pasaulį.

Dekoratyvi skulptūra Pionierius Babytėje prie Rygos–Jūrmalos plento, 1965 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Stotelės paviljonas prie Rygos–Pskovo autokelio (Vidžemės plentas), prie posūkio į Smiltenę, 20 a. šeštasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Medinis paviljonas Maltos autobusų stotelėje, 1953 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių  muziejaus.

Autobusų stotelė su autopaviljonu, 20 a. šeštasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autopaviljonas autobusų stotelėje Posūkis į Popervalę Talsų–Ruojos autokelyje, 20 a. šeštasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Bet jau 1955 m. gale Tarybų Sąjungos Komunistų partijos nutarimu Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų  pašalinimo  pompastiškoji stalinistinė architektūra atsidūrė už brūkšnio. Medinės pavėsinės, o ypač Stalino laikais nulipdytos baltos statulos (liaudyje vadintos „gipsinėmis šmėklomis“), spaudos skiltyse buvo paskelbtos beskonybės įsikūnijimu ir turėjo skubiai dingti iš važiuojančiųjų akiračio.

1958 m. birželį įkurtas projektavimo institutas Latdoravtoprojekt, kurio užduotis buvo autokelių, viadukų ir tiltų, taip pat kelių infrastruktūros projektavimas. Institutas buvo pavaldus Latvijos TSR Autotransporto ir plentų ministerijai.

20 a. 6-asis dešimtmetis Socialistinis realizmas

Autobusų stotelės, 20 a. septintasis dešimtmetis

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, gausėjant automobilių ir didėjant eismo intensyvumui, pradėtas kreipti didesnis dėmesys į kelių išvaizdą ir patogumą. 1960 m. vasarį Latvijos PSR Ministrų Taryba priėmė sprendimą Dėl tvarkos įvedimo į respublikos geležinkelių ir autokelių juostų gerinimą ir apstatymą, nurodant per artimiausius penkerius metus „pagerinti kelių apiforminimą ir pašalinti neskoningas skulptūras, vazas bei paviljonus”[i].

Latvijos TSR Autotransporto ir plentų ministerijos projektavimo institutas Latdoravtoprojekt ėmė projektuoti įvairius stotelių paviljonų variantus. 1959 m. liepą jame pradėjo dirbti architektė Velta Reinfeldė (Reinfelde), modernisto, legendinio profesoriaus Ernesto Štalbergo (Ernests Štālbergs) auklėtinė. Jau 1960 metais ji parengė pirmuosius 10 surenkamųjų gelžbetonio blokų ir medinių konstrukcijų autopaviljono tipinius projektus. Jų stilius liudijo polinkį į formų paprastumą, o keliais atvejais buvo galima įžvelgti ir žinomo Art Deco stiliaus įtaką.

Autokelių erdvinio projektavimo teorija

Per šį dešimtmetį daugelis Latvijos autokelių buvo suprojektuoti ir nutiesti pagal inžinieriaus Pėterio Dzenio (Pēteris Dzenis) ir architektės Veltos Reinfeldės sukurtos ir tiems laikams Tarybų Sąjungoje inovatyvios autokelių erdvinio projektavimo teorijos[ii] principus.

Paviljonų konstrukcijoje vyravo moderniajai architektūrai būdingos medžiagos – gelžbetonis, plienas ir stiklas, bet nevengta naudoti ir vietinę statybinę medžiagą, pavyzdžiui, natūralų akmenį, dolomitą, skaldytą lauko akmenį. Šie nestandartiniai sprendimai buvo naudojami dažniausiai tada, kai stotelė būdavusi netoli nuo atitinkamos statybinės medžiagos radimo ar gamybos vietos. Moderniųjų medžiagų
 (ypač stiklo) parinkimas uždarų paviljonų projektavimui liudijo troškimą pasiekti maksimalų estetinį ir praktinį rezultatą, bet sykiu rodė ir perdėtą optimizmą dėl to laiko visuomenės požiūrio į tokius viešo naudojimo objektus.

Teorijos autoriai inžinerinių mokslų daktaras Pėteris Dzenis ir architektė Velta Reinfeldė savo darbą 1968 m. paskelbė atskira knyga. Jos įvade autoriai rašo: „Daugelis kelių ruožų neatitinka greito ir saugaus eismo reikalavimų. Dažni ruožai, kuriuose matomi aštrūs kelio lūžiai, įdubos ir kiti perspektyvoje matomi trūkumai, taip pat ruožai, šiurkščiai darkantys aplinkinį peizažą[..] Į erdvinio projektavimo užduotis įeina sąmoningas kelio architektoninis kūrimas ir derinimas su peizažu, panaudojant želdinius ir patogumo elementus“.

---

[i] LTA. Par kārtības nodibināšanu republikas dzelzceļu un autoceļu joslu labiekārtošanā un apbūvē. Cīņa, 17.02.1960., 5. lpp.

[ii] П. Я. Дзенис, В. Р. Рейнфельд. Пространственное проектирование автомобильных дорог. Москва: Транспорт, 1968.

Velta Reinfeldė 20 a. septintąjį dešimtmetį. Nuotrauka iš Reinfeldų šeimos archyvo.

Architektė Velta Reinfeldė (1919–2010)

Velta Reinfeldė (Šmitė) gimė 1919 m. rugsėjo 3 d. Estijos pasienyje, Valmieros apskrities Ipikių valsčiuje, inžinieriaus ir mokytojos šeimoje, mirė 2010 m. lapkričio 21 d., palaidota Saulkrastuose.

1938 m. baigė Rygos Prancūzų licėjų ir iki 1949 metų (su pertrauka nuo 1942 iki 1945 m.) studijavo architektūrą Latvijos (valstybinio) universiteto Architektūros fakultete profesoriaus Ernesto Štalbergo, arba vadinamojoje „C”, studijoje. 1949 m. liepos 20 d. įgijo architekto kvalifikaciją.

No 1959 m. liepos iki išėjimo į pensiją Reinfeldė dirbo Latvijos TSR Autotransporto ir plentų ministerijos projektavimo institute Latdoravtoprojekt – pirmiausia grupės vadove, o nuo 1962 m. – vyriausiąja architekte. 1962 m. balandžio 6 d. vienbalsiai priimta į Latvijos TSR Architektų sąjungą. Išėjo  į pensiją apie 1974 m., po darbo institute iš naujo atsidėjo pastatų projektavimui.

Projektavo tokius reikšmingus ir iki šiol plačiai naudojamus objektus, kaip estakadą per Lorupės raguvą, viadukus prie Lilastės ir Garkalnės, Rygos–Jūrmalos ir Rygos–Pskovo automagistralių gamtovaizdį ir infrastruktūrą. Didelį dėmesį skyrė autokelių apželdinimo klausimams. Dalyvavo ir visuomeninių pastatų, pavyzdžiui, Dailės teatro, projektų konkursuose.

Velta Reinfeldė septintajame dešimtmetyje projektavo visas autokelio apstatymo mažąsias formas – poilsio vietas, kelių rodykles, atitvarus pavojingose vieose, autobusų stoteles ir jose esančius paviljonus. Paviljonų projektų albume, parengtame Veltai Reinfeldei vadovaujant 1971 m., pateikta 13 paviljonų tipų, suskirstytų į tris pagindines grupes:

D –  medinės konstrukcijos paviljonas,

К – kombinuotasis paviljonas (surenkamojo gelžbetonio ir medinės konstrukcijos),

B – surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos (su medinių sienų paneliais ar stiklo blokų sienomis).

20 a. 7-asis dešimtmetis Modernusis sąjūdis po II pasaulinio karo

Veltos Reinfeldės eskizai autobusų stotelių apstatymui, 20 a. septintasis dešimtmetis

Autopaviljono B-2 projekto eskizas. Autobusų stotelių apstatymo eskizų autorė yra  Latvijos TSR Autotransporto ir plentų ministerijos projektavimo instituto Latdoravtoprojekt vyriausioji architektė Velta Reinfeldė, 20 a. septintasis dešimtmetis. Eskizas iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

Autopaviljono D-7 projekto eskizas, 1960 m.

Autopaviljono B-6 projekto eskizas, 1960 m.

Autopaviljono B-8 projekto eskizas, 1960 m.

Autopaviljono B-7 projekto eskizas, 1960 m.

Autopaviljono B-1 projekto eskizas, 1960 m.

Autopaviljono B-5 projekto eskizas. Eskizas iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

20 a. 7-asis dešimtmetis Modernusis sąjūdis po II pasaulinio karo

Autopaviljonas B-5 Baluožuose prie Rygos–Pskovo autokelio. 20 a. septintasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autopaviljonas prie Rygos–Talino autokelio, prie Baltežerio. 20 a. septintojo dešimtmečio pradžia. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Medinis autopaviljonas Dw-1 Staicelės autobusų stotelėje, 20 a. septintasis dešimtmetis.  Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autopaviljonas autobusų stotelėje posūkis į Taliną Rygos–Pskovo autokelyje, 20 a. septintasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

20 a. 7-asis dešimtmetis Modernusis sąjūdis po II pasaulinio karo

Autobusų stotelės, 20 a. aštuntasis dešimtmetis

Pagal architektės Veltos Reinfeldės projektus autobusų stotelių paviljonai buvo statomi pakelėse visoje Latvijoje. Be to, dėl asmeninių automobilių gausėjimo atsirado būtinybė pakelėse įrenginėti automobilių stovėjimo aikšteles su poilsio infrastruktūra, tad kitokie pagerinimai tapo antraplaniai.

Apie 1974 metus, Veltai Reinfeldei einant į pensiją, autokelių infrastruktūros tolesne plėtra užsiėmė Latvijos TSR Autotransporto ir plentų ministerijos Specializuotojo kelių it tiltų statybos tresto vyriausioji architektė Valda Subača (vėliau Caunė (Caune), Uozuola (Ozola)).

Architektė Valda Caunė Duomo aikštėje, 20 a. devintasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

1974 m. pradžioje šios srities žurnale Latvijas Autotransports un CeļiSubača paskelbė straipsnį Kokie turi būti šiuolaikiniai autokelių paviljonai?. Jame ji glaustai apžvelgė tuometinę paviljonų statybos patirtį Latvijoje ir kaimyninėse TSRS respublikose, pateikė praktinių patarimų esamų paviljonų tipų tolesniam palaikymui ir apibendrino:

Esminio posūkio paviljonų statyboje nesulauksime, jei nepradėsime jų statyti iš monolitinio gelžbetonio, metalo ar iš racionalesnių surenkamų konstrukcijų. Tik taip bus galima gauti ekspresyvesnių, įdomesnių formų, ir tokie paviljonai taip greitai morališkai nesens. Mūsų respublikoje tokios konstrukcijos dar mažai naudojamos, nes jos brangios ir reikalauja didesnių darbo sąnaudų. [..] Kitose respublikose – Užkaukazėje, Moldavijoje, Ukrainoje, Lietuvoje – tai jau suprato, ir ten nauji paviljonai džiugina savo lengvomis, paprastomis ir elegantiškomis formomis.[i]

---

[i] Subača, V. Kādiem būt mūsdienu autoceļu paviljoniem? Latvijas Autotransports un Ceļi. Sērija: Autoceļi, 1 (17), 1974, 29. lpp.

Autopaviljonas, projekto tipas Б-7, 20 a. aštuntasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Paskutinis mėginimas pateikti konceptualiai naują ir kokybišką paviljonų statybos metodą sovietų okupacijos periodu buvo 1978 metais, kai architektė Astrida Adminė (ādmine) paskelbė projektavimo institute sukurtą pasiūlymą naudoti tam tikrą modulų sistemą, kurią sudaro įvairiomis kompozicijomis montuojami elementai – gežbetonio kolonos, medinių konstrukcijų suolai ir stogų paneliai.

Keleivių paviljono eskizas, architektės Valdos Uozuolos darbinė medžiaga, aštuntojo dešimtmečio pabaiga. Iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

20 a. 8-asis dešimtmetis Modernusis sąjūdis po II pasaulinio karo

Autopaviljonas Siguldoje prie Rygos–Pskovo autokelio, 20 a. vidurys, projekto tipas  B-7. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Atviro tipo autopaviljonas autobusų stotelėje. 20 a. aštuntasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autobusų stotelės paviljonas Špuogiai (Špoģi)(dabartiniame Augšdaugavos krašte Viškių (Višķi) valsčiuje), 20 a. aštuntasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autopaviljonas Jelgavkrastų autobusų stotelėje Rygos–Talino autokelyje, tipas B-1, 20 a. aštuntojo dešimtmečio pradžia. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Atviro tipo autopaviljonas B-7b Saulkalnės stotelė 20 a. aštuntasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

20 a. 8-asis dešimtmetis Modernusis sąjūdis po II pasaulinio karo

Autobusų stotelės, 1980–1990 metai

Autobusų stotelė prie Daugpilio, 1988 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Iki devintojo dešimtmečio pradžios daugelis senesnių trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmetį statytų paviljonų buvo atgyvenę, ir juos reikėjo atnaujinti. Bet patirtis rodė, kad paviljonų konstrukcijos turi būti paprastos ir patvarios, nes nedisciplinuoti autobusų keleiviai juose dažnai elgdavosi nerūpestingai.

1974 m. balandžio 10 d. Valsybinio specializuotojo kelių ir tiltų statybos tresto Latautodormost potvarkiu Nr. 726  buvo paskelbti pagrindiniai principai, kurių reikėjo laikytis, atnaujinant autobusų stotelių paviljonus:

1. Iš senų paviljonų reikia pašalinti visas neatramines dalis (langų rėmus, staktas ir kt.), kad kuo mažiau būtų tokių elementų, kuriuos galima lengvai sugadinti.
2. Konstrukcines dalis (sienas, stulpus, sąramas), taip pat suolus suremontuoti ir perdažyti šviesia spalva. Silikatinių plytų sienas pageidautina ištinkuoti per sietą, nes taip tinkuotas paviršius yra atsparus braižymams ir rašinėjimams.
3. Paviljono aplinką nuolat prižiūrėti, tvarkyti. Prie paviljonų būtina pastatyti šiukšliadėžes.
4. Stotelių, į kurias renkasi daugiau keleivių, paviljonuose pageidautina įrengti suolus ir lauke, nes geru oru ten maloniau būti.

Devintojo dešimtmečio viduryje autobusų stotelių patogus įrengimas ir dekoratyviųjų želdinių sodinimas nebebuvo prioritetinis ir tolydžio mažėjo.

Po 1991 m. autobusų paviljonai daug kur buvo nugriauti ar pakeisti stoginėmis.

Autopaviljonas autobusų sotelėje prie Raganos–Limbažių autokelio, 20 a. aštuntojo dešimtmečio vasara. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Autopaviljonas prie Rygos–Talino autokelio. Svėtciemo (Svētciems) autobusų stotelė, 20 a. devintasis dešimtmetis. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Naujesnio tipo atviras autopaviljonas, 20 a. devintasis dešimtmetis. Projektą parengė  Kelių projektas (Ceļu projekts). Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

20 a. 9-10-asis dešimtmečiai Postmodernizmas

Tarpmiestiniai pervežimai šiais laikais

Šiais laikais regioniniam tarpmiestinių autobusų eismui ir keleivių saugumui užtikrinti yra nustatytos autobusų stotelių vietos kelių tinkle, taip pat taisyklės jų įrangai ir eismo organizacijai stotelėje. Stotelių paviljonų išvaizda standartizuota, jų sprendiniai parinkti tokie, kurie maksimaliai riboja vandalizmo ir niokojimo galimybes.

Kas organizuoja pervežimus

Tarpmiestinius pervežimus autobusais vykdo 11 privačių įmonių, kurių paslaugas perka valstybinė įmonė VSIA Autotransporto direkcija. Šiuos pervežimus dotuoja valstybė, todėl gyventojams garantuotos žemesnės bilietų kainos.

Dar penkios įmonės perveža pagal komercinius principus, t. y. negaudamos valstybės dotacijos.

2024 metais Latvijoje buvo 1075 maršrutai, kuriais keleiviai vežami autobusais.