Kelių lažas – kaimo nekilnojamojo turto savininkų pareiga taisyti ir prižiūrėti II ir III rūšies kelius. Tai galiojo nuo 13 a iki 20 a. šeštojo dešimtmečio.

Kelių priežiūros darbus turėjo atlikti aplinkiniai valstiečiai, priklausomai nuo ūkių dydžio suskirsčius kelius į ilgesnes ar trumpesnes atkarpas. Atkarpos pradžią ženklindavo mediniu stulpeliu, ant kurio užrašydavo sodybos pavadinimą. Vieškelių priežiūra paprastai buvo susijusi su žvyro dangos atnaujinimu. Žvyrą veždavo pavasarį iš artimiausios žvyrduobės ir išberdavo nurodytose atkarpose. Valsčiaus prižiūrėtojui įvertinus kelio būklę, ūkininkas turėdavo atvežtąjį žvyrą paskleisti ir išlyginti.

Valstiečiams priklausė ir valyti griovius.

1919 m. nepriklausomoje Latvijoje įkūrus Vyriausiąją kelių ir statinių valdybą, valstybės žinion perėjo 703 km plentų ir akmeninių grįstkelių priežiūra. Grįstkelis yra kelias su kietąja danga iš paprastų lauko akmenų ar tašytų akmenų.

Tačiau 21 480 km II bei III rūšies kelių buvo prižiūrimi lažo tvarka.

Klebonijos žvyrduobės Aizputėje, 1933 m. kovas. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

Grebų kalno karjeras, žvyro išvežimas arkliais Valmieros–Matyčių kelio tiesimo darbams, 1929 m. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus archyvo.

Smiltenės–Raunos kelio tiesimas, žvyro sijojimas, 1927 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.

Duobių lyginimas Siguldos–Inciemio autokelyje. 1941 metai. Nuotrauka iš Latvijos kelių muziejaus.