Račius yra amatininkas, gaminantis medžio detales ratams, rogėms, išeiginėms rogėms ir žemės ūkio padargams – žagrėms, akėčioms.

Iki 19 a. pramoninės revoliucijos amatininkai viską gamino rankomis.

Po II pasaulinio karo ratų ir rogių dirbtuvės buvo nacionalizuotos ir įtrauktos  į Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos pramoninius kombinatus. Masinė kolektyvizacija sumažino arklių ir ratų poreikį, nes privčiojoje nuosavybėje vis mažėjo arklių. 1970/80 metais, daugėjant motorizuotų transporto priemonių, ženkliai smažėjo arklinių vežimų naudojimas ir jų gamyba.

Ką veikė račius?

Medžiaga iš žurnalo “Ilustrētā Pasaules Vēsture” („Iliustruotoji   pasaulio istorija“) 2015 m. kovo numerio.

Greta kalvio, račius buvo vienas svarbiausių meistrų, gaminęs patvarius įvairios paskirties ratus.

1. Pameistrys iš kietmedžio, pavyzdžiui, iš guobos, tekina stebulę.

2. Iš ąžuolo drožiami ratų stipinai. Pirmiausia juos nuobliuoja visiškai lygius, kad, tęsiant darbą, rakštys nežalotų rankų.

3. Mokinys lentjuostėje iškerta skyles, į kurias įspraudžia karteles. Šitaip ratų šonuose atsiranda gardis (grotelės), ir tokiais ratais galima vežti šieną, javus ar kitus krovinius. 

4. Du vaikinai suka grąžtą, kad rate išgręžtų skylę metaliniam vamzdžiui – rato ir ašies sujungimo kaiščiui.
5. Paruošus visas ratų dalis, jas reikia sumontuoti. Montuojama nebe dirbtuvėje, o lauke, kur daugiau vietos sukinėti šonines groteles ir kt.

Vecpiebalga. Vežimo ratų gamyba „Dzervenu“ sodyboje. Nuotrauka iš Latvijos nacionalinės bibliotekos.

Račių dirbtuvė Strenčių krašte, 20 a. pradžia. Nuotrauka iš Rygos istorijoos ir laivininkystės muziejaus.