Ratas yra apskritas diskas, arba cilindras, galintis suktis aplink savo ašį. Ratas yra neatsiejama sausumos transporto priemonių dalis.

Manyta, kad maždaug prieš 5000 metų ratą išrado šumerai senovės Mesopotamijoje. Tačiau 2002 metais, 5150 metų senumo medinis ratas buvo atrastas pelkėje Liublianoje, Slovėnijoje. Gali būti, kad ratas anksčiau naudotas kaip žiedimo įrankis puodžiaus darbams, o vėliau pritaikytas vežimams bei kitoms transporto priemonėmis.

Vežimo ratai iš pradžių buvo vientisos medinės struktūros su skyle ašiai centre. Tik vėliau pradėta naudoti ratus, sudarytus iš trijų dalių: stebulės (vidinio rato), ratlankio (išorinio rato) bei stipinų, jungiančių stebulę su ratlankiu.

18 ir 19 a., palyginti su kitomis dalimis, gaminti ratus buvo ypač sudėtinga, šiam darbui reikėjo ir meistro įgūdžių, ir specialių įrankių.

Ratą sudarė medinė stebulė, stipinai ir ratlankis. Komplektą papildė geležinės tvirinimo detalės.

Stebulė

Stebulė dažniausiai buvo gaminama iš ąžuolo. Kad būtų galima užmauti ją ant ašies, centre buvo buvo išgręžiama skylė. Skylės stipinams buvo gręžiamos statmenai storiausioje centrinėje stebulės dalyje.

Stipinai

Ąžuoliniai stipinai buvo įstatomi į dar karštą stebulę, iki tol garintą keletą valandų. Priklausomai nuo rato skersmens, stipinų skaičius svyruodavo nuo 8 iki 12.

Geležinės detalės

Kad apsaugotų stebulę nuo skilinėjimo, ant jos galų būdavo užmaunami įkaitinti metaliniai žiedai; atvėsę jie suverždavo medinę dalį. Be to, metalinis žiedas buvo įstatomas ir į stebulės skylę, kad toji lėčiau dėvėtųsi, ratui sukantis aplink ašį. Užbaigtas ratas būdavo apjuosiamas metaliniu lanku, kuris tiesiogiai lietėsi su keliu.

Ratlankis

Rato ratlankis buvo gaminamas ištisinis arba iš keleto dalių. Ištisinis ratlankis dažniausiai buvo lenkiamas iš uosinio ruošinio po jo garinimo prieš tai kelias dienas. Keleto dalių ratlankis buvo gaminamas iš atskirų išpjautų uosinių ar beržinių detalių. Vienas toks ratlankis buvo sudarytas iš keturių ar penkių vienodų dalių, sutvirtintų specialiomis kabėmis.

Pakinktų lankų ir vežimo ratų dalių lenkimas

Pakinktų lankams naudota vinkšna, ratų dalims – uosis, o rogių pavažoms – ąžuolas.
Atvežimo dieną medžius nukirsdavo reikiamo aukščio ir išilgai supjaudavo į kelias dalis, aptašydavo ir drožtuvu nulygindavo. Tada maždaug 70 dalių sukraudavo gulsčiai į žeminės formos šutintuvę, po katilu užkurdavo ugnį ir šutindavo tol, kol mediena suminkštėja.

Kitą dieną šutintą medį dėdavo ant lenktuvo. Ruošinio vieną galą įtvirtindavo pleištu, kad nejudamai priglustų prie lenktuvo įkirtos, o prie jo išorinio pakraščio pritvirtindavo geležinę juostą, neleidžiančią ruošiniui lūžti. Tada imdavo dvigubą grandinę, jos vieną galą uždėdavo ant įtvirtinto ruošinio, o kitą užvyniodavo ant trijų metrų ilgio karties, užkabintos už lenktuvo kaiščio. Karties stūmikas neskubėdamas paimdavo jos tolesnį galą ir imdavo eiti aplink lenktuvą. Einant pirmyn, grandinė pamažu susiverždavo ir įsprausdavo ruošinį į lenktuvo formą.

Tada ruošinį surišdavo viela, palikdavo savaitę džiūti, po to vielą nurišdavo, o sulenktus ruošinius sustatydavo į kurią nors sausesnę patalpą, kad džiūtų toliau. Iš taip paruoštos medžiagos buvo galima daryti vežimų ratus, pakinktų lankus, rogių pavažas.

Eksponuoti
1., 2. Apkaustytas lenkto ištisinio medžio ratas, metalinė stebulė, 20 a. pradžia.
3., 4. Apkaustytas medinis ratas, metalinė stebulė, 20 a. vidurys.
5., 6. Neapkaustytas medinio vežimo ratas, medinė stebulė, 20 a. pradžia.
7. Neapkaustytas medinio vežimo ratas, metalinė stebulė, 20 a. vidurys.
8. Ištisinis rato lankas, 20 a. pradža.
9. Arklinių pakinktų lankas, 20 a. pradžia.
10. Rogių pavažos, 20 a. pradžia.