Amatininkystė – smulkioji gamyba rankų darbo pagrindu; gamybai naudojami paprasti įrankiai.

Amatininkas – žmogus, besiverčiantis kokiu nors amatu.

Amatininkystė vystėsi sykiu su žmogaus darbine veikla, kai iš akmens, molio, kaulo, medžio ir kitų medžiagų buvo gaminama viskas, ko reikėjo savam kasdieniniam naudojimui. Maždaug nuo 10 a. Latvijoje pradėta gaminti ir prekybai.  Nuo 18 a. kaimo amatininkai gamino ir pagal valstiečių užsakymus – tai buvo jau aukštesnė amatininkystės pakopa, arba namudinė pramonė.

1935 m. gruodžio 30 d. Ministrų kabinetas priėmė įstatymą dėl Amatų rūmų steigimo, kad būtų vieningas amatininkystės interesų atstovavimas ir skatinama pati amatininkystė. Amatininkams tai reiškė viešą pripažinimą Amatų rūmų išduotu meisro ar amatininko kortele. Amatininkystė padėjo įtraukti į veiklą ir šeimos narius: dažnai to paties amato įmonė išsaugodavo tradiciją ir verslas būdavo perduodamas iš kartos į kartą.

Šiais laikais amatininkų veiklą reguliuoja Amatininkystės įstatymas, įsigaliojęs nuo 1993 metų. Naujausias amatų sąrašas patvirtintas 2009 metais Ministrų kabineto amatų taisyklėse, kuriose asmens profesinė veikla laikoma amatininkyste. Veiklą tęsia ir Latvijos amatų rūmai.

Latvijos Amatų rūmų Meistro diplomas, išduotas Karliui Fogeliui 1939 m. birželio 4 d. Rygoje. Dokumentas iš Latvijos kelų muziejaus archyvo.

K. Fogelio balnių dirbtuvės važtaraštis. 20 a. ketvirtasis dešimtmetis. Dokumentas iš Latvijos kelų muziejaus archyvo.