Žodis „būvēt” ‘statyti’ į latvių kalbą atėjo 17 a. iš vokiečių kalbos. Terminas „būvniecība” ‘statyba’ pradėtas vartoti 19 amžiuje. Iki tol vartotas žodį „taisīt” ‘daryti’, tad ir kelius „darydavo”.

13 a. Pirmosios raštiškos žinios apie kelių taisymą: Livonijos ordino ir vyskupų sutartyse su valstiečiais šie, be viso kito, įpareigojami ir „taisyti kelius”.

1697 m. Vidžemės (Lifliandijos) gubernatorius Erikas Dalbergas išleidžia kelių ir tiltų taisymo įstatymus.

1752 m. Kuršo kunigaikštystės ir dvarininkijos landtagas (vok. „Landtag“ ‘žemės susirinkimas’) vokiečių kalba išleidžia „Kuršo kelių įstatymą”.

1755 m. Minėtasis įstatymas išverčiamas ir paskelbiamas latvių kalba, pavadintas „Kelių ir tiltų tiesimo įstatymai”.

1870 m. Baltijos generalgubernatorius Piotras Bagrationas patvirtina instrukciją, nurodančią, jog „tiesti ir prižiūrėti kelią Kurše turi karališkieji ir privatūs dvarai, besiribojantys su keliu”.

1889 m. Po kelių revizijos visi keliai Kurše buvo suskirstyti į plentus, kaimo kelius ir revizinius kelius. Reviziniai buvo svarbiausieji tam tikros teritorijos keliai, kuriems skirta nuolatinė būklės kontrolė.

1919 m. Latvijos valstybė pradeda perimti savo žinion kelių tiesimą ir priežiūrą.

1925. Publicēts pirmais neatkarīgās Latvijas “Likums par zemes ceļiem”.

Dokumentas. „Kelių ir tiltų tiesimo įstatymai, 1755“. Pirmasis kelių tiesimo ir priežiūros įstatymas latvių kalba.